Tik lydeka besivartydama sietuvoje, supliuškena, sudrumsdama nakties tylumą. Skaidrūs ratilai nuvilnija Šventosios brastoje, kur girdydavai vasaros kaitrose ištroškusį auksakartį. Girdžiu dundant tolstančių rugsėjų paskutinę perkūniją. O gal tai Tavo žirgai sužvengė?
Ateik pažiūrėti , kokios puošnios Tavo grakščiosios liepos, į viršų bėgančios lieknaliemenės pušys, karpytalapiai uosiai. Lengvas vėjelis pajudina šakas, sušnara drebulynas, ir aš išgirstu skaidrų Tavo balsą, karo metų dainose tebeaidintį...
Antai dviviršūnis galiūnas patiesė gilių kilimą ant pievos. Meni, kaip mes jas rinkdavome ir gardžiuodavomės aromatinga ąžuolo gilučių kava.
Paglostyk nerimastingai laukiantį auksakartį, akimis pamatuoki pušų jaunuolyno metūgius. Paklausyk - Šventosios upės pakrančių karklynuose ir juodalksnynuose netyla lakštingalų, strazdų, volungių ir devynbalsių mišrūs chorai.
Ateik nors trumpai akimirkai šviesią, žvaigždėtą naktį iš šaltos sidabro tylos - iš kur niekada nepareinama...
Aš giriose vis tebeieškau pražydusio paparčio . Kai surasiu, nunešiu ant Tavo gelsvų smilčių kauburėlio...
Jau pralėkė ketvirtis amžiaus, o paparčio žiedo - dar nesuradau... Galiu pasidžiaugti, kad turiu sūnų Medicinos fakulteto studentą ir dukrą gimnazistę. Jie džiugina mane, o kartu ir Tave, visada mus stebintį. Tėveli, Tu gali būti ramus : mano sesers sūnus tęsia miškininko kelią - jis
studijuoja Miškų fakultete.
Tegu negęsta amžinoji žvakių liepsna - mūsų širdies meilė ir skausmas...
